Justicious šiandien yra...

Nuolat besikeičianti jėga – novatoriškas ir eklektiškas kaip muzikos mylėtojas, kūrėjas ir didžėjus; lygiai toks pat eklektiškas ir aistringas sportbačių entuziastas. Vedamas emocijų ir spontaniškumo abiejose srityse.

Kaip muzika atsirado tavo gyvenime? Kas paskatino tave pasirinkti didžėjaus ir garso prodiuserio kelią?

Tikriausiai viskas prasidėjo nuo muzikos mokyklos, kurią pradėjau lankyti būdamas trejų. Šeštoje klasėje ją mečiau, galvodamas, kad muzikoje daug nepasieksiu, ir perėjau į dailės mokyklą. Juk abu mano tėvai buvo susiję su menu, baigę Vilniaus dailės akademiją, tad maniau, kad tai ir yra mano kelias.

Ironiška, bet susidomėjimas muzikos kūrimu atsirado vos po metų, kai mečiau muzikos mokyklą – visiškai iš kitos pusės. Nuo vaikystės buvau didelis hiphopo gerbėjas. Dėka sesers dažnai lankydavausi hiphopo šokių renginiuose ir ten susipažinau su legendinio Amerikos prodiuserio DJ Premier kūryba. Mane sužavėjo tiek rezultatas, tiek pats „sampling“ procesas – taip stipriai, kad tai tapo mano aistra nuo dvylikos metų.

Kasdien kėliau savo kūrinius į internetą. Nuo pat pradžių mylėjau įvairią muziką, todėl ir kūriau labai skirtingus garsus – vieną dieną tradicinį hiphopo „beatą“, kitą – electro, UK garage, drum & bass ar dar ką nors.

Toks atvirumas ne tik labai daug išmokė, bet ir padėjo susipažinti su daugybe skirtingų ir įkvepiančių žmonių muzikos pasaulyje – tai turbūt viena geriausių šios kelionės dalių. Todėl net ir sunkesniais laikais man nekilo mintis pasakyti „viskas, daugiau nebekursiu ir negroju“.

Kaip prasidėjo tavo aistra sportbačių kolekcionavimui? Ar turi įsimintiną pirmą porą?

Įvaizdis ir stilius man buvo svarbūs nuo pat mažens. Net pradinėje mokykloje vilkėjau plačias kelnes, vadinamas „lenarais“, per didelius marškinėlius ir „full cap“ stiliaus kepures. Namuose beveik nuolat veikė MTV – norėjau atrodyti kaip mano mėgstami atlikėjai.

Tais laikais buvo svarbu, kokius batus avėjai – buvo „skate“ batų mada, o pirmosios riedlenčių parduotuvės buvo įsikūrusios Konstitucijos prospekte. Įkalbėjau tėvus nupirkti pirmuosius „Vision“ skate batus vienoje iš tų parduotuvių. Vėliau tiesiog būtina buvo turėti ir DC batus. O 2008-aisiais, kai buvau ketvirtoje klasėje, prasidėjo mano tikroji priklausomybė – kelionės į Prancūziją metu nusipirkau pirmus „Nike Dunk High“ už savo pinigus – mėlynai geltonus.

Jie kainavo apie 90 eurų, kas tuo metu atrodė milžiniška suma už porą batų. Bet tai, turbūt, pirmas kartas, kai pajutau tą greitą kapitalistinį dopamino šūvį ir supratau, kad batai man reiškia daugiau nei drabužį – tai įdomiausių technologijų derinys, o taip pat ir sentimentų objektas.

Kas, tavo nuomone, padaro sportbačių porą ypatinga ar vertinga?

Kaip jau minėjau, labiausiai prie batų „prilimpa“ prisiminimai – kur pirkai, kur avėjai, ką su jais išgyvenai. Dažnai sunku išsiskirti su pora batų ne dėl jų vertės antrinėje rinkoje, o dėl jų asmeninės vertės. Anksčiau minėti „Nike Dunk“ man buvo labai svarbūs, nes pats juos nusipirkau per pirmąją kelionę į užsienį be tėvų. Tai buvo mano pirmi batai iš svetur ir pirmi, su kuriais vaikystėje pasijutau kaip „pagrindinis veikėjas“. Jei būčiau tada žinojęs, kad kada nors turėsiu batų kolekciją, galbūt būčiau jų neatsikratęs net ir išaugęs.

Kaip tavo muzikiniai interesai daro įtaką požiūriui į madą ir sportbačius?

Šiuolaikinėje kultūroje, ypač popkultūroje, muzika ir mada eina koja kojon – atlikėjai diktuoja tendencijas, supažindina pasaulį su įdomiais dizaineriais, vis dažniau leidžia savo batų kolaboracijas. Kaip vaikystėje repas formavo mano stilių, taip dabar įkvepiuosi iš stilingiausių šių dienų atlikėjų. Šiuo metu man artimiausi pagal stilių yra Aminé, Lil Yachty, Kendrick Lamar ir ASAP Rocky. Pastarasis ypač mane supažindino su tokiais vardais kaip Raf Simons, Martin Margiela ir Rick Owens – per jo repus apie madą paauglystėje.

Kokį vaidmenį sportbačiai atlieka tavo kūrybiniame procese? Ar turi porų, kurias mieliau avėtum pasirodymų metu ar dirbdamas studijoje?

Ten, kur groja muzika – sąmoningai ar nesąmoningai – pagaunu save spustelint pėda ritmą. Tikriausiai profesinė yda. Kaip DJ’ui, dažnai tenka „taškuoti“ ne vieną ar dvi valandas, tad pasirodymų metu ypač vertinu patogumą – renkuosi batus, kurie nenuvargina kojų. Man svarbu, kad batai būtų ir stilingi, ir patogūs, ir praktiški – kitaip jie tiesiog ilgai neužsibūna mano kolekcijoje.

Tavo nuomone, ar sportbačiai gali atspindėti asmenybę? Kaip pats renkiesi batus pagal nuotaiką ir stilių?

Nors tai gali skambėti keistai, anksčiau sakydavau, kad pirmiausia pasižiūriu į žmogaus batus, o tik paskui – į akis. Batai daug ką pasako apie žmogų – ne tik apie jo stilių, bet ir apie pomėgius, laisvalaikį, socialinį ratą. Nors nespėčiau žmogaus charakterio vien iš to, ar man patinka jo batai, tačiau pasirinkimas dažnai išduoda poziciją – tai tarsi knygos viršelis, kuris leidžia nujausti, ar rasi bendrumų su tuo žmogumi.

Kaip vertini sneakerhead kultūrą Lietuvoje? Ar yra aktyvi kolekcionierių bendruomenė?

Galbūt nesu susipažinęs su visa sneakerhead bendruomene ir negalėčiau drąsiai vertinti jos dydžio, bet pažįstu ne vieną žmogų su labai įdomiomis kolekcijomis. Be to, Lietuvoje vyksta nemažai renginių ir iniciatyvų, skirtų sneakerhead’ams, dažnai susijusių su rinkodara. Esu dalyvavęs diskusijose apie sportbačius, o „Sneaker Spot“ sportbačių restauravimo dirbtuvės net rengdavo sneakerhead vakarėlius.

Kokias sneakerhead pasaulio tendencijas pastebi tarp lietuvių?

Nors Lietuvos gatvėse ir net vietinėse avalynės parduotuvėse vis dažniau galima pamatyti įdomių ir ekscentriškų sportbačių, lietuviai vis dar linkę rinktis saugesnius variantus ir ne itin drąsiai eksperimentuoja. Dauguma tendencijų Lietuvą pasiekia vėliau nei Vakaruose, todėl kai kurie madingi modeliai čia įsitvirtina gerokai vėliau, bet ir išlieka ilgiau. Tačiau palyginus su laikais, kai tik pradėjau domėtis sportbačiais, dabar Lietuvoje avalynės pasirinkimas yra milžiniškas, o gatvėse vis dažniau pamatai batus, kurie patraukia akį.